Bendratėvystė po skyrybų: kaip sukurti saugią erdvę vaikui?

Įvadas

Kai pora išsiskiria, atrodo, kad viskas baigta. Tačiau kai šeimoje yra vaikų, santykiai iš tiesų tik keičia pavidalą. Nuo šiol jus sieja naujas, galbūt net gilesnis ryšys – bendratėvystė. Tai gebėjimas išlikti komanda, nors partnerystės kelias pasuko skirtingomis kryptimis.

Po skyrybų lieka daug emocijų – nuo skausmo iki pykčio, nuo kaltės iki baimės. Šie jausmai natūraliai persikelia į bendravimą dėl vaiko: vienas tėvų siekia turėti daugiau kontrolės, kitas – daugiau dalyvavimo, o tarp jų, tarsi nepastebimai, atsiduria vaikas.

Jis tampa tarsi jungtimi tarp dviejų pasaulių, nešantis abiejų tėvų jausmus ir lūkesčius. O kartais – net ir jų konfliktus. Tačiau būtent čia atsiveria galimybė keisti kryptį – nuo kovos prie bendradarbiavimo. Nes bendratėvystė po skyrybų nėra tobulos santarvės siekis, o brandos kelias, kuriame mokomės išgirsti vienas kitą be kaltinimų.

Ką reiškia bendratėvystė po skyrybų

Bendratėvystė po skyrybų nėra tik susitarimas, kiek laiko vaikas praleis su kitu tėvu. Ji – apie emocinį bendravimą, apie gebėjimą veikti kartu vaiko labui, net jei poros meilės ryšys nutrūko.

Vaikui abu tėvai išlieka jo saugumo ašimis. Jis mokosi pasitikėjimo ir meilės stebėdamas, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu, todėl svarbiausia – išlaikyti pagarbą ir ribas.

Sveika bendratėvystė reiškia gebėjimą:

• atskirti savo jausmus nuo vaiko poreikių,

• pripažinti kito tėvo (-ės) teisę į savitą ryšį su vaiku,

• kalbėtis ne per praeities žaizdas, o per dabarties atsakomybę.

Kartais verta savęs paklausti:

„Ar dabar kalbu kaip buvęs partneris (-ė), ar kaip tėvas (-a)?“

Šis klausimas padeda sustoti, grįžti prie esmės ir iš naujo pasirinkti santykio toną.

Emocinis trikampis: kai vaikas tampa tarpininku

Vienas skaudžiausių reiškinių bendratėvystėje yra, kai vaikas įtraukiamas į tėvų santykių dinamiką. Atrodytų, smulkmena – paprašyti perduoti žinutę ar pasakyti, ką vienas tėvas galvoja apie kitą. Bet vaikui tai tampa sunkia emocine našta.

Jis atsiduria tarsi tarp dviejų ugnies linijų: nori būti lojalus abiem, tačiau negali. Tada kyla vidinė sumaištis, kaltės jausmas, nerimas. Vaikas pradeda manyti, kad jo pareiga yra išlaikyti taiką tarp tėvų, nors tai visai ne jo atsakomybė.

Todėl vienas svarbiausių bendratėvystės principų – vaikas neturi būti tarpininkas. Visi sprendimai dėl jo turi būti aptariami tiesiogiai tarp suaugusiųjų. Tai pagarba ne tik vienas kitam, bet ir pačiam vaikui, tai jo teisė turėti vaikystę ir netapti suaugusiu anksčiau laiko.

Kaip pereiti nuo įtampos prie bendradarbiavimo

Bendratėvystė po skyrybų reikalauja ne tiek susitarimų, kiek vidinės disciplinos, kaip pavyzdžiui savo sustabdyti norą ginčytis, kaltinti ar ginti savo teisumą.

• Pirmas žingsnis – sąmoningai nutraukti kaltinimų ratą. Kiekvieną kartą, kai norisi įrodyti, kad kitas tėvas elgiasi neteisingai, verta prisiminti: „Mes abu rūpinamės tuo pačiu vaiku, nors tai darome skirtingai.“

• Antras – mokytis aiškaus, pagarbaus bendravimo. Kalbėtis tiesiogiai, be tarpininkų, vengiant emocinių užuominų. Jei sunku, galima susitarti dėl konkretaus formato, pavyzdžiui, raštu arba ieškoti pagalbos iš šalies. PAgalbos, kuri padėtų po skyrybų bendrauti sąmoningai ir vaiko labui.

  
  

• Trečias – nusibrėžti ribas. Suvokti, kur baigiasi santuoka ir kur prasideda bendratėvystė, ir jūsų kaip tėvų komanda. Tai leidžia išvengti senų žaizdų atkartojimo.

• Ir pagaliau – išmokti matyti buvusį partnerį kaip tėvą ar mamą, o ne kaip buvusį sutuoktinį (-ę). Tai vienas brandžiausių žingsnių, padedančių vaikui augti be kaltės, jaučiant vidinį saugumą ir pasitikėjimą abiem tėvais.

Vaiko saugumas – tikrasis bendratėvystės centras

Skyrybos visada sukelia pokyčius, bet vaikas gali juos išgyventi švelniau, jei aplink jį lieka pastovumo ir nuspėjamumo jausmas.

Saugumas kyla ne iš to, kad tėvai nebesiginčija, o iš to, kad jie geba kalbėtis pagarbiai. Kad vaikas jaučia: „aš esu jų bendras rūpestis, ne konflikto priežastis“.

Vaikai subtiliai reaguoja į įtampą: gali pasikeisti miegas, nuotaika, net fizinė savijauta. Tai ženklai, kad jiems reikia daugiau stabilumo, mažiau netiesioginių emocijų.

Tėvų užduotis – sukurti erdvę, kur vaikas gali mylėti abu tėvus be spaudimo. Tai tikrasis bendratėvystės tikslas: ne tobulas grafikas, o emocinis saugumas.

Apie brandą ir naują santykio kokybę

Bendratėvystė po skyrybų nėra kompromisas, o naujas būdas būti tėvais. Bendratėvystė kviečia augti, išgirsti, atleisti, paleisti kontrolę. Kai du žmonės, nepaisant praeities, išmoksta veikti iš pagarbos, vaikas iš jų mokosi svarbiausio, kad romantinės meilės gali nelikti, ar ji gali keistis, tačiau rūpestingumas, žmogiškumas gali išlikti.

Ši kelionė reikalauja kantrybės ir nuoseklumo. Bet kiekvienas žingsnis: nuo konflikto prie pagarbos, nuo tylėjimo prie dialogo, kuria vaiko pasaulį, kuriame saugu būti.

Ir galbūt verta savęs paklausti:

„Ką mano vaikas išmoksta iš to, kaip aš bendrauju su jo kitu tėvu?“

Bendratėvystė, tai ne pareiga, o žmogiškas kelias. Kelias, kuriame vietoje kovos pasirenkamas supratimas, vietoje gynybos – ryšys.

Jolita. Apie bendratėvystę.