Nesmurtinis bendravimas santykiuose. Kelias į saugumą.

Dažnai sakome, kad „nesusišnekame“, bet retai pagalvojame, ką tai iš tiesų reiškia. Dauguma konfliktų kyla ne dėl pačių temų, tokių kaip pinigai, darbai ar buitis, o dėl to, kaip mes vieni su kitais kalbamės. Vienas nori būti išgirstas, kitas nori būti suprastas, tačiau žodžiai susipina į kaltinimus, o tylėjimas tampa gynyba.

Tokiuose pokalbiuose dažnai nebėra vietos švelnumui. Už kiekvieno „tu niekada“ ar „visada“ slepiasi jausmas: „Aš pavargau. Aš noriu, kad pamatytum mane.“  Ir nors abu žmonės trokšta artumo, jų būdai jį pasiekti tampa skirtingi.

Nesmurtinis bendravimas (NVC), kurį sukūrė M. Rosenberg, moko kalbėtis taip, kad žodžiai nežeistų, o jungtų. Tai paprasta, bet gili praktika, išmokti kalbėti apie save, savo jausmus ir poreikius, nepuolant ir nekaltinant.

Kai santykiuose atsiranda erdvės nuoširdumui, pamažu keičiasi viskas: tonas, kvėpavimas, net kūno įtampa. Nesmurtinis bendravimas padeda grįžti prie to, kas svarbiausia, t.y. prie ryšio ir pagarbos, kurie kuria saugius ir gyvus santykius.

Kas yra nesmurtinis bendravimas?

Kartais atrodo, kad žodžiai tik gilina atstumą – kalbame, aiškinamės, o jausmas  vis tiek lieka, jausmas jog nesusikalbame... Būtent tokiose situacijose gimė nesmurtinis bendravimas, kurį sukūrė psichologas M. Rosenbergas. Jo tikslas yra padėti žmonėms susitikti per jausmus ir poreikius, o ne per kaltę ar kritiką.

Nesmurtinis bendravimas kviečia sustoti ir pažvelgti giliau: ką aš iš tiesų jaučiu? Ko man šiuo metu reikia? Kaip tai pasakyti taip, kad kitas galėtų mane išgirsti? Šis būdas moko išreikšti save be gynybos ir puolimo, o klausytis su empatija, ne su vertinimu.

Rosenbergas sakė, kad už kiekvieno aštraus žodžio slepiasi neišpildytas poreikis. Kai išmokstame tai atpažinti, net sudėtingi pokalbiai virsta saugia erdve ryšiui. Nesmurtinis bendravimas nėra apie tobulumą, jis apie nuoširdumą, gebėjimą likti žmogumi net tada, kai sunku.

Keturi nesmurtinio bendravimo žingsniai: kelias į tikrą supratimą

Nesmurtinis bendravimas nėra sudėtinga teorija, tai kvietimas kalbėtis taip, kad liktų vietos žmogiškumui. Marshallas Rosenbergas siūlo keturis paprastus žingsnius, kurie padeda pereiti nuo kaltinimų prie supratimo.

1. Pastebėjimas be vertinimo. Užuot sakę „tu visada“ ar „tu niekada“, apibūdiname, ką iš tikrųjų matome.

„Kai matau, kad vakarienės indai lieka nesuplauti, ir esu pavargusi.“

2. Jausmų įvardijimas. Įvardijant jausmą, atsidarome ryšiui.

„Jaučiu nusivylimą ir šiek tiek liūdesio.“

3. Poreikio išsakymas. Už jausmų slypi poreikiai, taokie kaip būti matomam, išgirstam, jaustis svarbiam.

„Man svarbu, kad atsakomybės namuose būtų pasidalintos.“

4. Prašymas. Prašymas skiriasi nuo reikalavimo tuo, kad leidžia kitam žmogui rinktis.

„Ar galėtum šiandien tu suplauti indus?“

Kiekvienas šių žingsnių moko prisiimti atsakomybę už savo patirtį. Kai kalbame iš šios perspektyvos, net sunkūs pokalbiai tampa švelnesni, o santykiuose atsiranda daugiau pagarbos ir tikrumo.

Kodėl verta taikyti nesmurtinį bendravimą

Santykiuose visi trokštame to paties – būti išgirsti, suprasti ir priimti tokie, kokie esame. Bet kai kalbame iš skausmo ar nuovargio, žodžiai tampa lyg ginklai, o situacija lyg kovos laukas. Būtent čia nesmurtinis bendravimas atveria kitą kelią, nuo įtampos prie dialogo, nuo gynybos prie švelnumo.

Jis moko ne to, kaip „teisingai“ kalbėti, o kaip būti su žmogumi santykyje. Kaip išgirsti ne tik žodžius, bet ir tai, kas slypi už jų: baimę, ilgesį, norą būti svarbiam. Tokie pokalbiai ne visada būna lengvi, bet jie visada kuria ryšį.

Kai praktikuojame nesmurtinį bendravimą, pastebime, kad ginčų mažėja, o supratimo daugėja. Atsiranda daugiau pasitikėjimo, šilumos, net humoro. Tai tarsi perėjimas iš kovos į bendradarbiavimą.

Šis požiūris padeda ne tik poroms ar tėvams, bet ir darbiniuose santykiuose. Jis moko kalbėti iš esmės, ne per gynybą, o per empatiją ir pagarbą. Nes kai mokame klausytis, net tylėjimas tampa ryšiu.

Ką dažniausiai tampa kliūtimi, taikant nesmurtinį bendravimą?

Praktikuojant nesmurtinį bendravimą, pirmas iššūkis dažnai būna... mes patys. Norime kalbėti švelniau, bet emocijos per stiprios, įsijungia senas gynybinės reakcijos. Tai visiškai normalu, juk daugelį metų mokėmės reaguoti kitaip.

Dažna kliūtis yra ir kritika ir teisimas, kylantys iš noro būti suprastam. Kuo labiau jaučiamės nesaugūs, tuo garsiau ginamės. Kita kliūtis yra baimė atvirumui. Pasakyti „man skaudu“ ar „man reikia artumo“ atrodo pavojinga, nes atidengiame savo pažeidžiamumą.

Kartais trukdo ir vidinė nuostata, kad „jei būsiu geras, tai liksiu neišgirstas“. Tada pasirenkame aštrumą, nes jis atrodo saugesnis. Tačiau tikrasis ryšys gimsta ne iš aštrumo, o iš empatijos – kai kalbu apie save, bet matau ir kitą.

Nesmurtinis bendravimas nėra greitas receptas. Tai procesas, kuris reikalauja laiko, atjautos ir drąsos būti savimi. Bet kai santykyje atsiranda vietos atvirumui ir pažeidžiamumui, net sunkūs pokalbiai tampa mažiau bauginantys, jie tampa žmogiški.

60 min. Poru konsultacija. Porų terapija

From€70.00

1h

Book Now

Nesmurtinis bendravimas, tai ne greita technika, o kelias atgal į ryšį. Į gebėjimą klausytis ne tik ausimis, bet ir širdimi. Į santykius, kuriuose galima būti savimi, be baimės būti teisiamam ar nesuprastam.

Pradėti galima nuo mažų dalykų: sustoti prieš atsakant, įvardyti savo jausmą, pasakyti, ko iš tiesų nori. Kartais net paprastas sakinys „man svarbu, kaip tu jautiesi“ sušvelnina įtampą labiau nei ilgi aiškinimaisi.

Empatija ir pagarbus bendravimas keičia ne tik santykius, bet ir mus pačius. Kai kalbame be gynybos, girdime aiškiau. Kai klausomės be vertinimo, kuriame erdvę artumui.

Nesmurtinis bendravimas nėra apie tobulą kalbėjimą, jis apie tikrą buvimą. Apie drąsą pasakyti „man svarbu mūsų ryšys“, net kai balsas dreba. Ir galbūt būtent čia prasideda tikrasis pokytis.

Ten, kur vietoje gynybos atsiranda širdis. Porų terpaeutė. Jolita