Keturi dalykai, lėtai žudantys santykius. Santykių problemos arba Gottmano keturi raiteliai.

Santykiai dažniausiai griūna ne dėl vieno didelio įvykio, o dėl ilgainiui besikartojančių bendravimo būdų, kurie pamažu naikina artumą. Psichologas Johnas Gottmanas, daugelį metų tyrinėjęs poras, atrado keturis ypatingai destruktyvius modelius, kuriuos jis pavadino „raiteliais“. Aš juos mėgstu vadinti paprasčiau – keturiais dalykais, kurie lėtai žudo santykius.

Šie modeliai pasireiškia mūsų žodžiuose, tonu, laikysenoje ar net tyloje. Iš pradžių jie gali atrodyti nekalti. Kritiška pastaba, gynybiškas atsakymas, ironiška šypsena ar atsitraukimas nuo pokalbio. Tačiau kartojantis, jie tampa nuodais, kurie ardo pagarbą, pasitikėjimą ir meilę.

Gera žinia ta, kad atpažinus šiuos keturis „nuodus“, įmanoma juos sustabdyti ir pakeisti sveikesniais būdais bendrauti. Toliau pakviesiu pažvelgti į kiekvieną iš jų ir kartu pagalvoti, ar jie neslepiasi tavo santykiuose.

---

Pirmas raitelis, tai - kritika, kai puolame žmogų, o ne problemą.

Kritika – tai pirmasis dalykas, lėtai žudantis santykius. Ji dažnai slepiasi mūsų kasdienybėje: „tu visada vėluoji“, „tu niekada manęs neklausai“, „kodėl tu toks (-ia) neatsakingas (-a)?“.

Atrodo, kad kalbame apie konkretų veiksmą, tačiau iš tiesų puolame patį žmogų. Skirtumas tarp konstruktyvaus pastebėjimo ir kritikos yra esminis. Kai sakome: „Man liūdna, kai vėluoji, nes jaučiuosi nesvarbus (-i)“, mes kalbame apie savo jausmą ir poreikį. Bet kai sakome: „Tu niekada nesilaikai žodžio“, mes priskiriame kaltę, tarsi visa partnerio asmenybė būtų ydinga.

Tokios frazės kaupiasi, ir žmogus ima jaustis puolamas, nesaugus. Vietoj artumo atsiranda atstumas. J. Gottmanas savo tyrimuose parodė, kad kritika tampa įžanga į kitus „raitelius“, kurie dar labiau pablogina santykių kokybę.

Ką galima daryti kitaip? Pirmiausia mokytis kalbėti „aš“ kalba. Užuot kaltinęs (-usi), išsakyk, kaip jautiesi ir ko tau reikia. Pavyzdžiui: „Jaučiuosi vienišas (-a), kai kalbame trumpai. Man labai svarbu turėti daugiau laiko pokalbiui.“ Toks pasidalijimas atveria kelią artumui, o ne ginčui.

Paniekos demonstravimas – kai meilę keičia pašaipa.

Panieką Johnas Gottmanas vadina pavojingiausiu santykių „nuodu“. Ji pasirodo tuomet, kai vienas partneris ima jaustis „aukštesnis“ už kitą, kai į santykius ateina pašaipa, ironija, sarkazmas ar net akivaizdūs gestai – akių vartymas, pašiepianti šypsena. Paniekos esmė ta, kad ji ne tik žeidžia, bet ir griauna pačius santykių pamatus: pagarbą ir lygiateisiškumą.

Įsivaizduok, kaip jaučiasi žmogus, kuris nuolat girdi: „Na, tu ir sugebi…“, ar mato nuvertinantį partnerio žvilgsnį. Tokios smulkios, bet kartojamos reakcijos palieka gilius įspaudus, jos siunčia žinutę: „tu esi menkesnis (-ė)“. Tyrimai rodo, kad panieka yra vienas stipriausių skyrybų pranašautojų, nes ji naikina ne tik ryšį, bet ir pasitikėjimą.

Kaip galima neutralizuoti panieką? Vienas svarbiausių būdų yra ugdyti dėkingumą ir sąmoningai pastebėti partnerio pastangas. Užuot ironizavęs (-usi), galima sustoti ir pasakyti paprastą, bet tikrą padėką: „Man labai patiko, kaip šiandien pasirūpinai vakariene“, arba „Vertinu, kad skiri laiko mūsų pokalbiams“. Tokie maži dėmesio gestai pamažu kuria priešnuodį paniekai.

Gynyba – kai atsakomybę stumiame nuo savęs. Santykių problemos.

Trečiasis santykių problemos aspektas arba „nuodas“ yra gynyba. Ji dažnai atrodo kaip natūralus atsakas į kritiką ar panieką, tačiau iš tiesų dar labiau uždaro porą į konfliktų ratą. Gynyba pasireiškia tada, kai, išgirdęs (-usi) partnerio pastabą, žmogus ima teisintis, kaltinti kitą ar visai perkelti atsakomybę. Pavyzdžiui, į žodžius „Man skaudu, kai pamiršti mūsų susitarimus“ atsakoma: „Tai tu viską pamiršti!“, arba „Jei nebūtum manęs trikdęs (-iusi), aš būčiau prisiminęs (-usi)“.

Iš šalies gali atrodyti, kad žmogus tiesiog saugosi, tačiau iš tiesų tokia reakcija neleidžia priimti partnerio jausmų ir nekuria artumo. Ilgainiui santykiai tampa tarsi „gynybinės stovyklos“, kur kiekvienas ginasi, bet nė vienas nebegirdi.

Ką galima daryti kitaip? Svarbiausias priešnuodis yra prisiimti bent dalį atsakomybės. Tai nereiškia kaltės prisiėmimo už viską, bet atvirumo pripažinti, kad partnerio jausmai yra tikri ir svarbūs. Pavyzdžiui: „Matau, kad tau skaudu, jog vėl pamiršau. Atsiprašau, noriu pasistengti labiau.“ Tokia reakcija atveria kelią konstruktyviam pokalbiui, o ne dar vienam ginčui.

Atsitraukimas – tylos siena tarp dviejų žmonių.

Ketvirtasis nuodas, apie kurį kalba Gottmanas, yra atsitraukimas. Jis dažnai vadinamas ir „akmenine siena“, kai vienas partneris nustoja reaguoti, užsisklendžia, tarsi dingsta iš pokalbio. Tai gali būti fizinis išėjimas iš kambario, šaltas tylėjimas ar tik žvilgsnis į šoną, bet esmė ta pati – ryšys nutrūksta.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsitraukimas padeda išvengti konflikto, bet iš tiesų jis sukuria dar didesnę atskirtį. Partneris (-ė), kuris (-i) bando kalbėtis, jaučiasi atstumtas (-a), nevertinamas (-a). O tas, kuris atsitraukia, dažniausiai patiria emocinį perkrovą ir tiesiog nebeturi jėgų likti dialoge. Laikui bėgant tokia dinamika ima griauti santykių saugumą, abu žmonės ima jaustis vieniši net būdami kartu.

Kaip galima keisti šį modelį? Vienas svarbiausių žingsnių yra atpažinti, kad atsitraukimas dažnai yra signalas apie per didelę emocinę įtampą. Tokiu atveju pravartu sutarti dėl trumpos pertraukos: „Man reikia keliolikos minučių nusiraminti, bet pažadu sugrįžti prie pokalbio.“ Svarbiausia yra grįžti, nes tik tuomet pokalbis tampa galimybe atkurti ryšį, o ne sieną tarp dviejų žmonių.

60 min. Poru konsultacija. Porų terapija

60

Book Now

Sustokime ir pažvelkime į savo santykius.

Šie keturi "raiteliai": kritika, panieka, gynyba ir atsitraukimas veikia porų santykius lyg nuodai, kurie ne iš karto, bet pamažu juos ardo. Jie nesukuria dramatiškos pabaigos per vieną dieną, tačiau tyliai įsiskverbia į kasdienius pokalbius, gestus ir nuotaikas. Ilgainiui jie sukuria atstumą, o artumo vietą užima skaudūs nesusikalbėjimai.

Svarbu suprasti, kad nė viena pora nėra visiškai nuo to apsaugota. Kiekvienas iš mūsų tam tikrais momentais gali kritikuoti ar užsisklęsti. Tačiau didžiausia dovana santykiams yra sąmoningumas, kas leidžia pastebėti, kada šie „nuodai“ pasirodo ir išdrįsti rinktis kitokį kelią. Kalbėti „aš“ kalba, ugdyti dėkingumą, prisiimti dalį atsakomybės, sustoti, kai per sunku, ir grįžti prie pokalbio.

Jei skaitant atpažinai save ar savo santykius, tai nėra priekaištas ar verdiktas. Tai kvietimas į sąmoningumą, į galimybę sustiprinti ryšį, kurį kuriate. Kartais užtenka mažų pokyčių, kartais prireikia pagalbos iš šalies. Jei jauti, kad norisi saugios erdvės kalbėtis ir ieškoti sprendimų, gali kreiptis į pagalbos, kas dažnai padeda sustabdyti santykius lėtai žudančius modelius ir atrasti naujus, artumą kuriančius kelius.

Jūsų Jolita.