Kodėl meilė ne visada nugali įpročius? Psichologinė bendro gyvenimo realybė. Prieraišumo stiliai poroje.

Santykių pradžioje dažnai tikime, kad meilė yra pakankama jėga nuversti kalnus. Tačiau apsigyvenus kartu, tie „kalnai“ dažnai virsta nenuleistu klozeto dangčiu, vėlavimu į vakarienę ar nesugebėjimu išklausyti be kritikos. Tuomet kyla natūralus klausimas: jei aš tave myliu, kodėl man taip sunku pasikeisti? Ir kodėl tau, žinant, kaip man tai svarbu, nepavyksta padaryti to paties?

Atsakymas slypi ne tavo ar partnerio (-ės) piktavališkume, o giliuose psichologiniuose mechanizmuose, kurie saugo mūsų asmenybę nuo išnykimo.

Foto Santa Katkutė. Originalas koreguotas.

Smegenų inercija ir saugumo poreikis

Mūsų smegenys yra ekonomiškos sistemos. Jos dievina automatizmą, nes jis taupo energiją. Kiekvienas tavo įprotis yra išmintas takas neuronų "miške". Kai partneris (-ė) prašo tave keisti elgesį, jis (ji) faktiškai prašo tavęs kirsti naują taką per tankmę, kol senasis, patogus greitkelis vis dar atviras.

Gyvenant kartu, mes nuolat esame kito asmens „radaro“ zonoje. Tai sukuria nuolatinį, nors dažnai ir nesąmoningą, streso lygį. Moksliniai tyrimai rodo, kad patiriant stresą, smegenų kaktinė skiltis, atsakinga už sąmoningus sprendimus ir pokyčius, užleidžia vietą migdoliniam kūnui, kuris reaguoja automatiškai (Stan Tatkin, 2024). Tad tomis akimirkomis, kai pokytis labiausiai reikalingas, tu tiesiog grįžti prie senų, saugių modelių.

Autonomijos baimė. Ar aš vis dar esu aš?

Viena iš didžiausių kliūčių keistis gyvenant kartu yra pasąmoninė baimė prarasti save. Psichologijoje tai vadinama diferenciacijos procesu. Jei jauti, kad kiekvienas tavo žingsnis turi būti derinamas prie kito, tavo vidinis „Aš“ gali pradėti maištauti. Šis pasipriešinimas dažnai pasireiškia kaip užsispyrimas nekeisti net smulkmenų (Gottman ir Silver, 2018).

Keisti elgesį dėl kito asmens kartais klaidingai suvokiama kaip nuolaidžiavimas ar pralaimėjimas galios kovoje. Jei jautiesi nesaugus (-i) santykiuose, bet koks prašymas keistis tau gali skambėti kaip nuosprendis, kad toks (tokia), koks (tokia) esi dabar, esi nepakankamas (-a) (Bowlby, 2008).

www.porukonsultacijos.lt

Santykių šaltinis – Schemų terapija poroms: Kaip vaikystės žaizdos griauna artumą?

Ar pastebėjote, kad Jūsų kaip poros konfliktai visada kartojasi pagal tą patį scenarijų? Galbūt vėl ir vėl jaučiatės atstumti, palikti ar neverti meilės, net jei partneris stengiasi parodyti meilę ir rūpestį? Dažnai mes manome, kad problema yra partnerio elgesys. Schemų terapijos mokslininkai sako, kad giliausios santykių problemos kyla ne iš dabarties, o iš mūsų vaikystės.Šis paslėptas mechanizmas vadinamas anstyvosiomis disfunkcinėmis schemomis. Tai yra gilūs, neadaptyvūs įsitikinimai apie sav

Prieraišumo stiliai poroje ir emocinis aklumas

Tavo vaikystės patirtys suformavo tavo prisirišimo stilių, kuris dabar veikia kaip operacinė sistema jūsų bendrame gyvenime. Jei tavo prisirišimas yra vengiantis, partnerio (-ės) prašymas būti emocingesniam (-iai) gali sukelti norą dar labiau atsiriboti. Tai nėra noras įskaudinti, tai tavo vidinė gynyba nuo per didelio artumo, kuris tavo smegenims asocijuojasi su pavojumi (Bowlby, 2008).

Svarbu suprasti, kad pokytis yra ne vienkartinis veiksmas, o procesas. Gyvenant kartu, mes matome ne tik gražiausią partnerio (-ės) versiją, bet ir jo (jos) šešėlius. Gebėjimas priimti tuos šešėlius, kartu kuriant saugią erdvę augimui, yra tai, kas skiria tvarius santykius nuo trumpalaikių romanų.

Raktiniai žodžiai: Santykių psichologija, elgesio keitimas poroje, bendras gyvenimas, prisirišimo teorija, emocinis saugumas, kodėl sunku keistis, porų suderinamumas, prieraišumo stiliai poroje.

Šaltiniai

• Bowlby, J. (2008). A secure base: Parent-child attachment and healthy human development. Basic books.

• Gottman, J. (2018). The seven principles for making marriage work. Hachette UK.

• Stan Tatkin (2024). Wired for Love: How Understanding Your Partner's Brain and Attachment Style Can Help You Defuse Conflict and Build a Secure Relationship. New Harbinger Publications.